Noun: impromptu
Long Infinitive of Verb:
Nominative
| Sg. Indef. | impromptu |
| Sg. Def. | impromptul |
| Pl. Indef. | impromptuuri |
| Pl. Def. | impromptuurile |
Genitive
| Sg. Indef. | impromptu |
| Sg. Def. | impromptului |
| Pl. Indef. | impromptuuri |
| Pl. Def. | impromptuurilor |
Vocative
| Singular | impromptule |
| Plural | impromptuurilor |
Sample Sentences
Etymology
1. Etymology tree
2. Latin in prōmptū
3. French impromptuubor.
4. Romanian impromptu
5. Unadapted borrowing from French impromptu.
Translations